TITAS JAKŠTAS

Egzistencinė psichoterapija skiriasi nuo tradicinių terapijų, kurios dažniausiai sutelktos į konkrečių psichikos sveikatos problemų diagnozavimą ir gydymą. Šioje terapijoje gilinamasi į pagrindinius žmogaus būties klausimus: ką reiškia būti žmogumi ir su kokiais universaliais iššūkiais susiduriame gyvenime.

Egzistenciniai terapeutai darbe dažnai taiko fenomenologinį požiūrį, stengdamiesi suprasti žmogaus patirtį taip, kaip ji yra išgyvenama subjektyviai, be išankstinių nuostatų ar teorinių interpretacijų. Toks požiūris padeda giliau suprasti, kaip asmuo suvokia ir patiria savo pasaulį, atskleisti jo unikalų gyvenimo kontekstą ir prasmę.

Pavyzdžiui, paklauskime savęs - ar aš jaučiu, kad mano kasdieniai sprendimai atspindi mano tikrąją laisvę, ar dažniau jie yra įtakoti aplinkybių, į kurias buvau „įmestas“?

Egzistencinėje psichoterapijoje daug dėmesio skiriama tokiems aspektams kaip buvimas pasaulyje, santykiai su kitais, mirtingumas, pasirinkimo laisvė, kūniškumas, seksualumas, erdvė ir laikas (Cohn, 1997). Skirtingai nuo terapijos formų, kilusių iš Freudo teorijų apie pasąmonės impulsus, egzistencinė terapija orientuojasi į pačią žmogaus egzistenciją. Tačiau verta paminėti, kad nors egzistencinė terapija ir skiriasi nuo psichodinaminės psichoterapijos, tarp jų galima rasti panašumų. Pavyzdžiui, abiejose terapijose santykiai tarp terapeuto ir kliento yra labai svarbūs. Psichoanalizėje dėmesys skiriamas perkėlimui, o egzistencinėje terapijoje – autentiško ryšio ir egzistencinių klausimų tyrinėjimui.

Egzistencinės psichoterapijos pradininkai, L. Binswanger ir M. Boss, integruodami egzistencinę filosofiją į psichoterapiją, atmetė mechanistinį ir mokslinį psichoanalizės modelį (Cohn, 1997). Jie pabrėžė terapiją, kuri mažiau orientuota į pasąmonės impulsų atskleidimą ir daugiau į kliento patirties tyrinėjimą. Terapeutas ir klientas kartu nagrinėja egzistencines problemas, siekdami ne rasti galutinius atsakymus, bet padėti klientui atrasti savo kelią link prasmės ir pilnatvės. Tai gali apimti skaudžių tiesų priėmimą ir gyvenimo iššūkių nagrinėjimą, ypač susijusių su laisvės ir atsakomybės klausimais.

Nors naudojame tokius žodžius kaip egzistencija, prasmė, laisvė, autentiškumas, tai nereiškia, kad tarp jų nelieka erdvės kasdieniškumui ir paprastumui. Priešingai, “dažnos” ar “įprastos” problemos ir kasdienybė kaip tik išryškėja mums susiduriant su egzistenciniais klausimais.

Binswanger ir Boss siekė holistiškesnio žmogaus būklės supratimo, pagrįsto visų pirma Heideggerio filosofija. Šiame kontekste svarbūs ir kitų filosofų, tokių kaip Kierkegaard, Merleau-Ponty, Husserl, Nietzsche, darbai. Jie pabrėžė asmeninės atsakomybės, laisvės ir neišvengiamos įtampos svarbą.

Vienas pagrindinių egzistencinės psichoterapijos principų yra tikėjimas žmogaus laisve. Nors mes negalime kontroliuoti visų savo gyvenimo aplinkybių, turime laisvę pasirinkti, kaip į jas reaguoti. Ši laisvė reikalauja prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus ir jų pasekmes. Tačiau laisvė rinktis ar prisiimti atsakomybę kartais atrodo taip toli nuo mūsų pajėgumų, kad pasijuntame visiškai nelaisvi.

Egzistencinė terapija kviečia klientus įsitraukti į savo patirtis, mokytis atpažinti, suprasti ir priimti savo laisvę ir atsakomybę, siekti gyventi autentiškiau ir prasmingiau. Priešintis nevilčiai.

Apibendrinant, egzistencinė psichoterapija kviečia pažinti save, nagrinėti prasmę, kasdienybę, laisvę ir atsakomybę. Terapeuto vaidmuo šioje kelionėje – siūlyti paramą, įžvalgas ir autentišką tyrinėjimo erdvę.

• Cohn, H. W. (1997). Existential Thought and Therapeutic Practice: an introduction to existential psychotherapy. Sage.

• Korsgaard, C. M. (1996). The Sources of Normativity. Cambridge University Press.

„Autonomija yra sąlyga veikti pagal principus, kuriuos pats pasirinkai sau.“ - (Korsgaard, 1996)